Ypatingi vaikai

Danų rašytojui Hansui Kristianui Andersenui (1805-1875) pasaulinę šlovę atnešė pasakos, kuriose buvo derinama romantika ir realizmas, fantazija ir humoras, satyra ir ironija. „Bjaurusis ančiukas“ ir „Undinė“ vis dar virpina vaikų ir suaugusių širdis. Vaikystėje Andersenas buvo nerangus berniukas, kuriam nutikdavo nevaldomi pykčio priepuoliai. Kai talentingas jaunuolis užaugo, jis gyveno uždarą celibato gyvenimą. Jo kūriniai persunkti giliausio liūdesio (pvz., „Sniego karalienė“).

Austrų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto (1756-1791) sugebėjimai išryškėjo labai anksti. 15-os metų jau laikytas autoritetu muzikos srityje. Visi jo interesai tebuvo šioje veiklos srityje. Amžininkai jį aprašo kaip mažą, keistą ir impulsyvų žmogų. Tačiau visi vaikai užauga ir išmoksta susivaldyti, įveikti sunkumus, atrasti savo talentus. Nors dažniausiai reikalinga tėvų ir aplinkinių pagalba iš šalies, kad padėtų atsiskleisti vaiko gabumams, nukreiptų juos tinkama linkme.

Visi vaikai – ypatingi, ir kiekvienam iš jų reikia laiko bei dėmesio, o ypatingai vaikystėje. Tačiau didžiausią dėmesį reikia skirti sutrikusios raidos vaikučiams, nes kuo anksčiau pastebėta vėluojanti raida, tuo efektyvesnę pagalbą galima suteikti ankstyvojoje vaikystėje (nuo gimimo iki 6 metų). Vėluojančią raidą pirmiausia gali pastebėti patys artimiausi vaikui žmonės: jo tėveliai, globėjai, darželio ar vaikų namų auklėtojai.

Vienas iš vėluojančios vaiko raidos požymių yra vėluojanti kalba arba toks atvejis, kai tėvai pastebi, jog vaikas nekalba išvis. Po tuo dažnai slepiasi pirminis raidos sutrikimas, įvardinamas kaip autizmas. Daugumos autizmui būdingų simptomų negalima išgydyti ar pakeisti, tačiau, atsižvelgiant į tokių vaikų individualius ypatumus, galima rasti konstruktyvius nuolat kylančių sunkumų sprendimo būdus. Todėl „būti normaliu“ šiuo atveju nėra tikslas. Tikslas yra padėti tokiam žmogui kiek įmanoma geriau pritapti ir realizuoti save visuomenėje, gerbiant jo skirtingumą, išmokant kasdienėje veikloje reikalingų įgūdžių, priderinant aplinką ir suteikiant jai autistiškam žmogui suprantamos prasmės. Labai svarbu į netinkamą vaiko, turinčio autizmo spektro sutrikimų, elgesį žiūrėti ne kaip į nepaklusnumą ar tyčinį provokavimą, o kaip į supratimo stoką (žodžių, veido išraiškos, kūno kalbos, socialinių taisyklių, lūkesčių tam tikroje situacijoje ir pan.) ar vaiko reakciją į jam nesuprantamą ar bauginančią aplinką. Jeigu vaikas nedirba, yra susijaudinęs ar nesukaupia dėmesio, visų pirma, reikėtų įvertinti aplinkos dirgiklius, pabandyti suprasti, kaip vaikas suvokia esamą situaciją, paieškoti būdų, kaip aiškiau ir suprantamiau perteikti informaciją ar reikalavimus, padidinti vaiko aktyvų bendradarbiavimą.

Pirmoji pagalba sutrikusios raidos vaikui – nebijoti tėvams minties, kad ,,mano vaikas – kitoks nei kiti“, nebijoti kreiptis į specialistus (pvz.: gydytojus, ankstyvosios reabilitacijos tarnybos specialistus, logopedus, specialiuosius pedagogus ir kt.). Kuo anksčiau suprasite vaiko sutrikimo priežastis, tuo lengviau Jums bus suprasti, kokiu būdu jis supranta jį supantį pasaulį. Žinodami, iš kurio kampo ir kokiomis spalvomis vaikas mato pasaulį, per jo suvokimo prizmę galėsite padėti jam mokytis, adaptuotis naujoje aplinkoje (pvz., parduotuvėje, darželyje, svečiuose ir kt.).

Žemiau pateikiami 9 būdai, kaip galima skatinti vaiko kalbą, bendravimą:

Dainuokite vaikui

Prenatalinės psichologijos specialistai pataria mažyliui pradėti dainuoti tada, kai jis dar gyvena mamos pilvelyje. Melodija ir ritmas teigiamai veikia vaiko vystymąsi bei jo kalbos raidą. Dainas, eilėraščius ir pirštų žaidimus žaiskite nuo pirmųjų dienų. Ir nesakykite, kad neturite klausos, patikėkite, savo vaikui jūs – didžiausias autoritetas ir geriausias dainininkas. Dainavimas leidžia atsipalaiduoti, sumažina stresą.

Nuo gimimo su vaiku daug kalbėkite

Galima vaikui sauskelnes keisti tylint arba galima padėjus mažylį ant vystymo stalo, kalbėti su juo: „Žiūrėk, čia tavo bamba“ ir pan. Žinoma, kūdikiai žodžių prasmės dar nesupranta, tačiau toks tėvų kalbėjimas labai svarbus ir vaiko kalbos raidai, ir tarpusavio ryšio tarp tėvų ir mažylio užsimezgimui. Vaikams patinka, kai mama šneka, be to, kalbėti jie mokosi klausydami.

Pamėgdžiokite ir atsiliepkite į vaiko „kalbėjimą“

Bu-bu-bu, ga-ga-ga: kai tik kūdikis pradeda tarti garsus, jis tampa rimtu pokalbių partneriu. Jis džiaugiasi, kai suaugusieji pamėgdžioja jo garsus ir mainais už tai stengsis mokytis mamos ir tėčio žodžių. Kaip tą padaryti? Kai kūdikis gerai nusiteikęs, žiūrėkite jam į akis ir kalbinkite. Palaukite atsako iš jo ir vėl atsakykite jam.

Sutelkite dėmesį į nežodinį bendravimą (kūno kalbą)

Gestai ir akių kontaktas gali sukurti kalbos pagrindus. Bendraujant naudokite ir žodinę, ir kūno kalbą, pavyzdžiui: rodykite ranka į objektą, sakant „žiūrėk“ ir linktelėkit galva, kai sakote „taip“. Naudokite gestus, kuriuos būtų lengva vaikui atkartoti, pvz.: ploti, mojuoti, nurodyti ranka, atverti delnus, kelti pečius ir pan. Atsakykite į vaiko reiškiamus gestus: kai jis/ji žiūri į žaislą, paimkit jį ir pažaiskit kartu.

Nenuvertinkite vaiko pastangų kalbėti

„Senelė vakar ateis pas mus į svečius“ – be abejo, šis sakinys nėra taisyklingas, tačiau juk visiškai aišku, ką vaikas nori tuo pasakyti. Tai nusipelno pripažinimo. Užuot pertraukę, barę ir iš karto taisę vaiką, geriau pakartokite sakinį dar kartą teisingai: „Taip, senelė rytoj ateis pas mus į svečius. Vakar ji nebuvo atėjusi“.

Palikite ,,erdvės“ savo vaiko kalbai. Klausykitės, ką jums sako vaikas.

Natūralu jausti norą užpildyti tylos pauzes, kai nesulaukiate atsako iš savo vaiko. Tačiau labai svarbu suteikti savo vaikui galimybę bendrauti, net jei jis nekalba. Kai klausiate klausimo ar matote, kad Jūsų vaikas kažko nori, padarykite keletos sekundžių pauzę, žiūrėdamas į jį perspektyviai. Stebėkite bet kokį garsą ar kūno judesį ir nedelsiant reaguokite. Jūsų atsako greitis padeda jūsų vaikui pajusti bendravimo galią.

Kalbėti prasminga yra tik tada, kai jauti, kad kažkas susidomėjęs klausosi. Nesvarbu, ar vienmetis mažylis mokosi naujo žodžio, ar trimetis septintą kartą pasakoja istoriją apie šiukšliavežę. Klausytis reiškia atidėti visus darbus ir žiūrėti į vaiką, kai jis kalba. Jei tam nėra laiko, reikėtų trumpai paaiškinti: aš dabar džiaustau skalbinius, bet vėliau mes gersime kakavą ir tu man smulkiai papasakosi istoriją.

Supaprastinkite savo kalbą

Tai palengvins vaikui sekti tai, ką jūs kalbate, ir pamėgdžioti jus. Jei jūsų vaikas nekalbantis, pabandykite kalbėti daugiausia vieno žodžio sakiniais (pvz., jei vaikas žaidžia su kamuoliu, sakyti „kamuolys“ arba „ridenti“). Jeigu vaikas kalba vieno žodžio sakiniais, kalbėkite trumpomis frazėmis, tokiomis kaip ,,paridenk kamuolį“, „mesk kamuolį“. Laikykitės taisyklės ,,vienu daugiau“ – bendraudami su vaiku dažniau naudokite frazes, kuriose vienu žodžiu yra daugiau nei jūsų vaiko frazėje.

Apsvarstykite pagalbines priemones ir vaizdinius šaltinius

Jie gali paskatinti vaiko vystymąsi, pvz., įrenginiai ir programėlės su paveikslėliais, kuriuos vaikas turi paliesti, kad sukurtų žodį, istoriją (į apps paieškos laukelį įrašant: Stories2Learn, Proloquo2Go, First Then Visual Schedule arba parsisiunčiant programėlę telefone, paspaudus šią nuorodą: https://play.google.com/store/search?q=edukaciniai%20zaidimai&c=apps&hl=lt).

Lavinant autistiškus vaikus Lietuvoje vis dažniau pasitelkiamos išmaniosios technologijos. Jų dėka autistiški vaikai net išmoksta tarti savo pirmuosius žodžius.

Kasdien garsiai skaitykite vaikui

Knygos yra nuostabus dalykas net visiškai mažiems vaikams. Juk galima pagraužti jos kampus, plėšti atskirus puslapius ir apžiūrinėti paveiksliukus. Kuo mažesnis vaikas, tuo paprastesnės turėtų būti ir istorijos, ir iliustracijos: kamuolys, automobilis, meška. Tam, kad vaikas užaugęs pamėgtų knygą, kasdien jam reikia skaityti garsiai bent 20 minučių.

Dažnai tėvai patys pajunta, kad kažkas negerai su jų vaiko kalba, tačiau pasitaiko, kad pripratę prie vaiko kalbos, ją suprasdami, tėvai nepastebi to, kas akivaizdu aplinkiniams. Todėl būkite atidūs aplinkinių pastaboms apie jūsų vaiko kalbą, kartais draugai ar seneliai pastebi, kad mažylio kalbą sunku suprasti, kad jis netaria vieno ar kito garso.

Tėvams svarbu žinoti, kad vaikus reikia kiek įmanoma labiau paruošti gyvenimui, skatinti savarankiškumą, nebijoti viešumos, neužsidaryti namuose. Tam gali padėti komandinis darbas. Dirbant kartu su intervencijos komanda (abiejų tėvų įsitraukimas, ankstyvosios reabilitacijos tarnybos specialistai) vienu tikslu – lavinti ir skaltinti vaiko raidą, išmokyti jį kalbėti ar gerinti supratimą, pažintinius gebėjimus, adaptaciją, naudojant įvairias strategijas, galima pasiekti rezultatų.

Kur kreiptis, jei vaiko kalba atsilieka?

Jeigu įtariate, kad atsilieka vaiko kalba ar jam reikia logopedinės pagalbos, pirmiausiai reikėtų kreiptis į savo vaiko gydytoją. Jis, įsitikinęs, kad vaikas gerai girdi (nes kalbos atsilikimo priežastis gali būti netobula vaiko klausa), patars pasikonsultuoti su logopedu ar vaiko raidos specialistais. Jau iki trejų metų galima pastebėti pirmuosius kalbos sutrikimus ir padėti vaikui.

Naudoti šaltiniai: